BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

hasta la vista dar kartą

tik šį kartą nevažiuoju į ispaniją. iš jos grįžau prieš keletą dienų, bet nieko nerašiau į blogą dėl vienos svarbios priežasties. aš išsikraustau. iš nemėgstamo blogas.lt į gražų oranžinį puslapį. savo puslapį. nuo šiol mane rasite www.vili.lt (skaitantys RSS, manęs ieškokite čia: http://feeds.feedburner.com/VilnelsVilnijimai)

o tuo tarpu blogui lieka mano senieji įrašai. nebent patarsit, kaip juos galima iš čia išsinešti.

Rodyk draugams

hasta la vista

lagaminas jau seniai prikrautas, blogas prirašytas, tad nieko kito neliko - tik atsisveikint. nusnūsiu dar truputį ir į kelią. iki pasimatymo!

Rodyk draugams

talonėliai

beveik visą mėnesį pravažinėjau visuomeninį transportą - vos keletą dienų myniau. mėnesio pradžioj dvejojau - gal nusipirkt mėnesinį bilietą? paskui nusprendžiau - padarysiu tyrimą. paskaičiuosiu, kiek talonėlių man sukramto komposteriai per mėnesį ir sužinosiu, ar apsimoka tas mėnesinis. vedžiau įvairią statistiką, nes gi ir mėnesinių bilietų būna visokių. taigi, kadangi mano sausis baigiasi jau ryt, o ryt planuoju tik vieną troleibuso talonėlį - galiu paskelbti skaičiavimus ir išvadas:

16 talonėlių pažymėta troleibuse
27 talonėliai pramušti autobuse
iš viso: 43

13 važiavimų savaitgalį (8 troleibusai, 5 autobusai)
30 - darbo dienomis (8 troleibusai, 22 autobusai)

6 talonėliai buvo po 1.40, ne po 1.10, bet neatsimenu, kur jais važiuota, tad apsimeskim, kad visus talonėlius pirkau kioskelyje.

Lyginam su mėnesiniais bilietais:
važiavimas troleibusu darbo dienomis - 35 lt. sunaudoti talonėliai - 8,8 lt.
važiavimas autobusu darbo dienomis - 35 lt. sunaudoti talonėliai - 24,2 lt.
važiavimas autobusu ir troleibusu darbo dienomis - 45 lt. sunaudoti talonėliai - 33,0 lt.
važiavimas troleibusu darbo ir poilsio dienomis - 40 lt. sunaudoti talonėliai - 17,6 lt.
važiavimas autobusu darbo ir poilsio dienomis - 40 lt. sunaudoti talonėliai - 29,7 lt.
važiavimas autobusu ir troleibusu darbo ir poilsio dienomis - 60 lt. sunaudoti talonėliai - 47,3 lt.

6 dienas važiavau dviračiu, taigi, kai kurios sumos padidėtų kokiais 10 lt. bet kol kas nuolatinis man tikrai neapsimoka.

Išvada: labiausiai vilniuje apsimoka važinėti zuikiu. mane patikrino netgi vieną kartą, o ir tą kartą taip ilgai ieškojau talonėlio, kad kontrolierė nesulaukė, kol jį parodysiu. taigi, mėnesio pasivažinėjimai man būtų kainavę daugių daugiausia 20 lt (tikėtiniau - 10, būčiau pasakius, kad esu vargšė studentė). pagal savo skaičiavimus kontrolieriams po 10 lt. galiu sumokėti keturis kartus ir tai man vis dar apsimokės.

o nuolatinį pirkti apsimoka, jei:
a) važinėji tik vienos rūšies transportu
b) kiekvieną mielą dieną važiuoji nemažiau 2 kartus
C) turi studento/moksleivio pažymėjimą. prisimenu tuos gerus laikus, kai nuolatinis kainavo 8 arba 12 lt.

Rodyk draugams

pokalbis

sekmadienį važiavau į kauną. sėdėdama traukinių stotyje nuklausiau tokį pokalbį. benamę bobutę kamantinėjo greitosios pagalbos darbuotoja. buvo ten ir policija ir aš, akivaizdžiai, ne nuo pradžių tą situaciją girdėjau, bet tai ką girdėjau skambėjo daugmaž taip (bobutės pasakojimas kiek netikslus, nes neatgaminu jos stiliaus ir tikslios istorijos):

- tai ką jums skauda?
- koją man skauda, negaliu paeit.
- papasakokit, kada jums ją pradėjo skaudėt.
- nu aš buvau tuolete ir atėjo stoties darbuotojas…
- ir sumušė jus?
- ne nu, jis pradėjo mane varyti iš ten ir…
- ir tada jis jus sumušė?
- nu ne, mes aš tada pradėjau eiti, jis mane pastūmė…
- ir pradėjo jus mušti?
- ne nu leiskit man papasakot
- jūs labai ilgai pasakojat. tai jis jus sumušė?
- tai jis mane pastūmė ir aš parkritau…
- ir jis pradėjo jus spardyti?
- ne, aš negalėjau atsistoti, pradėjau prašyti žmonių, kad padėtų…
- o jis jus spardė?
- ne, tada atėjo dar vienas darbuotojas…
- ir jis jus sumušė?
- ne…

ir taip toliau. man prireikė į traukinį.

Rodyk draugams

11 autobusas

11 autobuso baisiausiai nemėgstu dėl to, kad jis niekada neatvažiuoja laiku. kartais neatvažiuoja iš viso. o tingioji mano pusė jį mėgsta už tai, kad jis vienintelis mane veža nuo pat namų iki pat darbo. ir atgal. šiandien eilinį kartą stovėjau stotelėj ir keikiausi. per ten praleistas 25 minutes būčiau dukart suvaikščiojus atstumą nuo darbo iki troleibuso ir nuo troleibuso iki namų. bet aš vis naiviai tikiu, kad šį kartą jis atvažiuos. tada, kada reikia.

Rodyk draugams

elitas - ponai glembajai

būtų beviltiškas spektaklis, jei ne abu Rumšai (vyresnysis ir jaunesnysis). tikrai nevykusi režisura (kroatų režisierės darbas), kurioje duobes dangstyti bandoma paleidus į sceną gyvą šunį. jis laksto, loja, žiūrovai pabudna - gal ir pasiektas tikslas. bet daugiau jokios prasmės tas šuo spektakliui neatneša.
nuobodus, keistų ir nemotyvuotų režisūrinių sprendimų pilnas darbas nustebina antru veiksmu, kuriame beveik visą laiką scenoje du aktoriai - tėvas ir sūnus, vaidinantys tėvą ir sūnų. gražu ir pažiūrėti, kaip jie dirba, nors ir toje scenoje prikibčiau, kad viskas praeina vienu lygiu - pernelyg pakelta, pernelyg išrėkta.
trečias veiksmas prasideda įdomiai - tyčia ar atsitiktinai kopijuojama Lynčo stilistika visai sudomina. kol scena neperkraunama visokiais meksikiečiais ir kitais nereikalingais personažais, kurie pradeda erzinti. o finalas - visai be ryšio, kur ką tik nužudytos moters sūnus staiga pradeda dainuoti visiškai prie spektaklio nederančią dainelę. galbūt taip ir šuo vėl sugrįžta į sceną. bandoma nuimti įtampą, bet atrodo paprasčiausiai kvailai ir visiškai sugriauna tai, ką beveik pasiekė finalas.
žodžiu, koliažas, mišrainė ar tiesiog bardakas scenoje, kuriame, aktorių dėka, kartais sužiba viena kita scena.

Rodyk draugams

bunkeris

šį spektaklį pažiūrėjau jau prieš gerą savaitę, bet niekaip neprisiruošiau paminėti. dabar paminėsiu.
patriotinis darbas ir tuo žavus. įkvepia žmones dideliems darbams. bent jau tą vakarą. kalba eina apie partizanus, interpretuojama K.Kubilinsko istorija. yra “pamokslų” apie meilę lietuvą, tačiau tai savaime išplaukia iš teksto ir nevyrauja - tuo man ir patiko Landsbergio darbas.
vertinant patį spektaklį - pjesė nebloga, režisūros nedaug (beje, šiame spektaklyje tai yra pliusas), aktoriai vaidina labai neblogai - visa tai sukuria tikrai neblogą reginį, o paveikus tekstas užglaisto daugumą trūkumų. tiesa, gal ir primityvokas sprendimas viską daryti kėdžių rate ir čia susodinti visus aktorius, tačiau tai kliūna tik šiek tiek. žvakės (už mirusius?) irgi kiek prajuokino - buvo galima apsieiti ir be jų.
apibendrinant - paprastas ir teatrališkumu nepasižymintis, tačiau gerą įspūdį paliekantis darbas.

Rodyk draugams

vakaras prieš

atostogas. prieš kelionę. po truputį mėtau daiktus į lagaminą ir džiaugiuosi tuo, kad išvažiuoju. darbai baigti, o kurie nebaigti - tuoj pabaigsiu. tad puikus metas bloginėti - rašinėti visokius niekus į blogą. niekų prikaupiau per tą laiką, kai laiko blogui neturėjau, tai ir prirašysiu šįvakar jų, jei tik nepatingėsiu.
o paskui nutilsiu ir išskrisiu. į šiltuosius kraštus. ten, pasak prognozių - 19 laipsnių. pavasaris. tad galit man pavydėti.

Rodyk draugams

priešatostoginis popuri apie viską

kiekvieną laisvą nuo darbo minutę atiduodu ispanijai, tad blogui beveik nieko nelieka. dar penkios dienos. iki atostogų ir iki mano labiausiai trokštamo kelionių taško. myliu tą šalį ir nieko negaliu padaryti. dabar net pamėginau prisiminti kalbą, kurios, tiesa, beveik nemokėjau. po truputį prisimenu visus geriausius žodžius, tokius kaip “bombero”, kuris nė kiek nesisieja su bombomis, greičiau atvirkščiai.

iki atostogų liko nusipirkti lagaminą. o jie dabar, bjaurybės, brangios. o pinigų - kaip niekad mažai. susimokėjus kainos
skirtumą už vairavimo pamokas (nes pradėjau jas prieš gerus 2 metus, kainos buvo kitos),
darosi baisu. atostogas išgyvensiu, o paskui - teks maitintis ryžiais
ir grikiais. iš dalies džiaugiuosi - priverstinai pasėdėsiu ant dietos.
ir alaus mažiau gersiu. gaila tik, kad reiks išduoti savo smagiąją
pietų kompaniją, kurios dėka pietūs tapo smagiausia darbo dienos dalis.

tuo tarpu darbai darbeliai spaudžia, nes reikia spėti viską pabaigti iki trečiadienio. laisvalaikis irgi užkimštas, ačiū dievui, kad ne tik darbais, bet ir malonumais. grįžus, teks į jį įkišti dar vieną malonumą - taigi ketinu pagaliau pabaigti mokytis vairuoti. juk reikia suspėt iki liepos, kai viskas keisis.

sekmadienį planai - į Kauną. reikia sutikti vieną žmogų. sutikčiau ir daugiau, bet kad visi, kaip tyčia, kai aš Kaunan - jie iš Kauno. džiaugiuosi, žinodama, kad važiuosiu traukiniu - man patinka traukiniai, labai patinka.

vėlyvais vakarais, pargrįžus namo, nesidirba. atsidarau kokį “reikia padaryti” failą, pradedu versti ar rašyti ir po pirmos eilutės stringu. aštuonios įtempto darbo valandos daro savo. tad einu skaityti knygų, chatinti, žiūriu filmus, netgi tvarkausi. kartais pykstu ant savęs, kad veltui gaištu laiką.

paskui sapnuoju keistus sapnus. keisčiausia yra tai, kad juose kartojasi vienas žmogus. tai sapnų žmogus - jo nepažįstu, tačiau besapnuodama prisimenu, kad jį jau sapnavau. sapnuoju jį skirtinguose amplua, kaip kokį sapnų aktorių. sapnai, kaip visada, nuotykiniai.

kartais važiuoju dviračiu. dažnai - visuomeniniu transportu. sėdėdama troleibuse daug galvoju. dažniausiai - apie tai, kur būsiu po pusmečio. kas būsiu po pusmečio. ir dvejoju.

va taip ir gyvenu. po truputį.

Rodyk draugams

bėda

vakar buvau alinos orlovos koncerte. koncertas puikus buvo, tik per trumpas, bet aš ne apie tai. aš apie šventuosius.
kontrynos bažnyčioje yra nemažai įvairių šventųjų skulptūrų. vienas iš jų mane priverčia nusišypsoti kiekvieną kartą, jį pamačius. nes po juo parašyta taip: “SV. BEDA”.
šventoji bėda, kitaip tariant.

Rodyk draugams