 |
 |
|
 |
||
 |
 |
vilnija vilnelė po vilnių
tik šį kartą nevažiuoju į ispaniją. iš jos grįžau prieš keletą dienų, bet nieko nerašiau į blogą dėl vienos svarbios priežasties. aš išsikraustau. iš nemėgstamo blogas.lt į gražų oranžinį puslapį. savo puslapį. nuo šiol mane rasite www.vili.lt (skaitantys RSS, manęs ieškokite čia: http://feeds.feedburner.com/VilnelsVilnijimai)
o tuo tarpu blogui lieka mano senieji įrašai. nebent patarsit, kaip juos galima iš čia išsinešti.
lagaminas jau seniai prikrautas, blogas prirašytas, tad nieko kito neliko - tik atsisveikint. nusnūsiu dar truputį ir į kelią. iki pasimatymo!
beveik visą mėnesį pravažinėjau visuomeninį transportą - vos keletą dienų myniau. mėnesio pradžioj dvejojau - gal nusipirkt mėnesinį bilietą? paskui nusprendžiau - padarysiu tyrimą. paskaičiuosiu, kiek talonėlių man sukramto komposteriai per mėnesį ir sužinosiu, ar apsimoka tas mėnesinis. vedžiau įvairią statistiką, nes gi ir mėnesinių bilietų būna visokių. taigi, kadangi mano sausis baigiasi jau ryt, o ryt planuoju tik vieną troleibuso talonėlį - galiu paskelbti skaičiavimus ir išvadas:
16 talonėlių pažymėta troleibuse
27 talonėliai pramušti autobuse
iš viso: 43
13 važiavimų savaitgalį (8 troleibusai, 5 autobusai)
30 - darbo dienomis (8 troleibusai, 22 autobusai)
6 talonėliai buvo po 1.40, ne po 1.10, bet neatsimenu, kur jais važiuota, tad apsimeskim, kad visus talonėlius pirkau kioskelyje.
Lyginam su mėnesiniais bilietais:
važiavimas troleibusu darbo dienomis - 35 lt. sunaudoti talonėliai - 8,8 lt.
važiavimas autobusu darbo dienomis - 35 lt. sunaudoti talonėliai - 24,2 lt.
važiavimas autobusu ir troleibusu darbo dienomis - 45 lt. sunaudoti talonėliai - 33,0 lt.
važiavimas troleibusu darbo ir poilsio dienomis - 40 lt. sunaudoti talonėliai - 17,6 lt.
važiavimas autobusu darbo ir poilsio dienomis - 40 lt. sunaudoti talonėliai - 29,7 lt.
važiavimas autobusu ir troleibusu darbo ir poilsio dienomis - 60 lt. sunaudoti talonėliai - 47,3 lt.
6 dienas važiavau dviračiu, taigi, kai kurios sumos padidėtų kokiais 10 lt. bet kol kas nuolatinis man tikrai neapsimoka.
Išvada: labiausiai vilniuje apsimoka važinėti zuikiu. mane patikrino netgi vieną kartą, o ir tą kartą taip ilgai ieškojau talonėlio, kad kontrolierė nesulaukė, kol jį parodysiu. taigi, mėnesio pasivažinėjimai man būtų kainavę daugių daugiausia 20 lt (tikėtiniau - 10, būčiau pasakius, kad esu vargšė studentė). pagal savo skaičiavimus kontrolieriams po 10 lt. galiu sumokėti keturis kartus ir tai man vis dar apsimokės.
o nuolatinį pirkti apsimoka, jei:
a) važinėji tik vienos rūšies transportu
b) kiekvieną mielą dieną važiuoji nemažiau 2 kartus
C) turi studento/moksleivio pažymėjimą. prisimenu tuos gerus laikus, kai nuolatinis kainavo 8 arba 12 lt.
sekmadienį važiavau į kauną. sėdėdama traukinių stotyje nuklausiau tokį pokalbį. benamę bobutę kamantinėjo greitosios pagalbos darbuotoja. buvo ten ir policija ir aš, akivaizdžiai, ne nuo pradžių tą situaciją girdėjau, bet tai ką girdėjau skambėjo daugmaž taip (bobutės pasakojimas kiek netikslus, nes neatgaminu jos stiliaus ir tikslios istorijos):
- tai ką jums skauda?
- koją man skauda, negaliu paeit.
- papasakokit, kada jums ją pradėjo skaudėt.
- nu aš buvau tuolete ir atėjo stoties darbuotojas…
- ir sumušė jus?
- ne nu, jis pradėjo mane varyti iš ten ir…
- ir tada jis jus sumušė?
- nu ne, mes aš tada pradėjau eiti, jis mane pastūmė…
- ir pradėjo jus mušti?
- ne nu leiskit man papasakot
- jūs labai ilgai pasakojat. tai jis jus sumušė?
- tai jis mane pastūmė ir aš parkritau…
- ir jis pradėjo jus spardyti?
- ne, aš negalėjau atsistoti, pradėjau prašyti žmonių, kad padėtų…
- o jis jus spardė?
- ne, tada atėjo dar vienas darbuotojas…
- ir jis jus sumušė?
- ne…
ir taip toliau. man prireikė į traukinį.
11 autobuso baisiausiai nemėgstu dėl to, kad jis niekada neatvažiuoja laiku. kartais neatvažiuoja iš viso. o tingioji mano pusė jį mėgsta už tai, kad jis vienintelis mane veža nuo pat namų iki pat darbo. ir atgal. šiandien eilinį kartą stovėjau stotelėj ir keikiausi. per ten praleistas 25 minutes būčiau dukart suvaikščiojus atstumą nuo darbo iki troleibuso ir nuo troleibuso iki namų. bet aš vis naiviai tikiu, kad šį kartą jis atvažiuos. tada, kada reikia.
atostogas. prieš kelionę. po truputį mėtau daiktus į lagaminą ir džiaugiuosi tuo, kad išvažiuoju. darbai baigti, o kurie nebaigti - tuoj pabaigsiu. tad puikus metas bloginėti - rašinėti visokius niekus į blogą. niekų prikaupiau per tą laiką, kai laiko blogui neturėjau, tai ir prirašysiu šįvakar jų, jei tik nepatingėsiu.
o paskui nutilsiu ir išskrisiu. į šiltuosius kraštus. ten, pasak prognozių - 19 laipsnių. pavasaris. tad galit man pavydėti.
kiekvieną laisvą nuo darbo minutę atiduodu ispanijai, tad blogui beveik nieko nelieka. dar penkios dienos. iki atostogų ir iki mano labiausiai trokštamo kelionių taško. myliu tą šalį ir nieko negaliu padaryti. dabar net pamėginau prisiminti kalbą, kurios, tiesa, beveik nemokėjau. po truputį prisimenu visus geriausius žodžius, tokius kaip “bombero”, kuris nė kiek nesisieja su bombomis, greičiau atvirkščiai.
iki atostogų liko nusipirkti lagaminą. o jie dabar, bjaurybės, brangios. o pinigų - kaip niekad mažai. susimokėjus kainos
skirtumą už vairavimo pamokas (nes pradėjau jas prieš gerus 2 metus, kainos buvo kitos),
darosi baisu. atostogas išgyvensiu, o paskui - teks maitintis ryžiais
ir grikiais. iš dalies džiaugiuosi - priverstinai pasėdėsiu ant dietos.
ir alaus mažiau gersiu. gaila tik, kad reiks išduoti savo smagiąją
pietų kompaniją, kurios dėka pietūs tapo smagiausia darbo dienos dalis.
tuo tarpu darbai darbeliai spaudžia, nes reikia spėti viską pabaigti iki trečiadienio. laisvalaikis irgi užkimštas, ačiū dievui, kad ne tik darbais, bet ir malonumais. grįžus, teks į jį įkišti dar vieną malonumą - taigi ketinu pagaliau pabaigti mokytis vairuoti. juk reikia suspėt iki liepos, kai viskas keisis.
sekmadienį planai - į Kauną. reikia sutikti vieną žmogų. sutikčiau ir daugiau, bet kad visi, kaip tyčia, kai aš Kaunan - jie iš Kauno. džiaugiuosi, žinodama, kad važiuosiu traukiniu - man patinka traukiniai, labai patinka.
vėlyvais vakarais, pargrįžus namo, nesidirba. atsidarau kokį “reikia padaryti” failą, pradedu versti ar rašyti ir po pirmos eilutės stringu. aštuonios įtempto darbo valandos daro savo. tad einu skaityti knygų, chatinti, žiūriu filmus, netgi tvarkausi. kartais pykstu ant savęs, kad veltui gaištu laiką.
paskui sapnuoju keistus sapnus. keisčiausia yra tai, kad juose kartojasi vienas žmogus. tai sapnų žmogus - jo nepažįstu, tačiau besapnuodama prisimenu, kad jį jau sapnavau. sapnuoju jį skirtinguose amplua, kaip kokį sapnų aktorių. sapnai, kaip visada, nuotykiniai.
kartais važiuoju dviračiu. dažnai - visuomeniniu transportu. sėdėdama troleibuse daug galvoju. dažniausiai - apie tai, kur būsiu po pusmečio. kas būsiu po pusmečio. ir dvejoju.
va taip ir gyvenu. po truputį.
vakar buvau alinos orlovos koncerte. koncertas puikus buvo, tik per trumpas, bet aš ne apie tai. aš apie šventuosius.
kontrynos bažnyčioje yra nemažai įvairių šventųjų skulptūrų. vienas iš jų mane priverčia nusišypsoti kiekvieną kartą, jį pamačius. nes po juo parašyta taip: “SV. BEDA”.
šventoji bėda, kitaip tariant.
kai aš prausiuosi rytais duše, už durų tupi katės ir mane saugo. mano katė visada ten, kai aš duše. neseniai ji pradėjo miaukti betupėdama už tų durų (tiesa, aš negirdėjau to - brolis pasakė, nes mūsų vonioj ventiliatorius garsiai ūžia). ji taip darydavo seniai seniai, kai dar kitame bute su kitu broliu gyvenau - tada ją pasiimdavau į vonią, kad brolio nežadintų - įsitaisydavo ant skalbimo mašinos ir snausdavo. dabar vėl nusprendžiau savo miaukiančią katę pasiimti į vonią, kad būtų ramu. ji įsitaisė ant tualeto bakelio ir vėl snaudžia. šįryt išlendam su kate iš dušo, o brolis sako - “ką tu darai katėms? dabar Kačius tupi už durų ir miaukia”.
va taip mane saugo katės.
gal mane įkvėpė ką tik matytas patriotiškas spektaklis, gal kaltas tiesiog per didelis tikėjimas žmonėmis, bet aš prisigalvojau visokių dalykų, prisiskaičius ir prisiklausius nuomonių apie “Iki” savitarnos kasas.
pakelkite ranką, kas galvojate, kad ta idėja yra kvaila, juokinga ar tiesiog dar vienas fiasko, kaip Zuoko oranžiniai dviračiai. ranką keliu ir aš.
žinot, už ką toj oranžinių dviračių situacijoj labiausiai gerbiau zuoką? už tai, kad jis tikėjo, jog mes galime būti tokie pat kultūringi, kaip vakarų europos piliečiai. deja, per dvi dienas dingę visi dviračiai parodė, kad tiek dar neužaugome.
dabar mums šansą įrodyti, kad jau esame kultūringi (kultūros sostinė, visgi), mums suteikia “Iki”. ir ką? mes juokiamės ir badome pirštais. ir taip parodome, kad patys netikime, jog galime tapti tokiais, kaip vakarų europos žmonės. netikime, kad lietuviai gali nevogti, neapgaudinėti. jei manęs paklaustumėte, ar gali - atsakyčiau “nežinau”. bet jei neduosime sau šanso - niekada ir nesužinosime. jei visada laikysime savo tautą vagimis - tokia ji ir bus.
kai pagalvoji, ar tik tai nebus viena svarbiausių priežasčių, kad esame tauta, nerandanti savo identiteto - nes netikime, kas esame kažko verti, kad galime kažkuo būti, kažkuo tapti, kažko pasiekti.